BENDRADARBIAVIMAS. KAIP TAPTI LYDERIU, O NE „BOSU“
Komandoje, kurią sudaro žmogus ir šuo, jūs, šuns šeimininkas, esate smegenys, todėl būtinai turite tapti lyderiu. Lyderiu, bet ne viršininku. Negalima tapti lyderiu, tiesiog pasakius: dabar aš tau vadovausiu. Taip galima tapti tik viršininku, tačiau tik tuo atveju, jei šiurkščia jėga įrodysite, jog esate stipresnis ir jei jūsų pavaldiniai neturi kur pabėgti. Viršininkas – tai asmuo, turintis valdžią ir disponuojantis savo pavaldinių laisve bei veikla. Viršininko bijoma ir, jei jis stipresnis, jo klausoma iš baimės. Kiekvienas tipiškas viršininkas žino (arba jaučia), jog esant bent menkiausiai galimybei, jo pavaldiniai jam pasipriešins, jo nebeklausys, užims jo vietą arba pabėgs. Psichologijos dėsniai rodo, kad produktyvi komandinė veikla negalima, esant tokiems santykiams. Sužeisto žvėries paieška su šuniu, kuris paklūsta šeimininkui tik iš baimės, negalima dar labiau. Įmanoma jėga šunį priversti gulėti ar tupėti vietoje, eiti greta kojos su pavadėliu, netgi ateiti pas šeimininką, bet neįmanoma jo priversti šiuos veiksmus atlikti noriai, su malonumu, negalima jo priversti gerai ir ilgai ieškoti (t. y. žaisti, medžioti), kaip neįmanoma priversti mažo vaiko kūrybingai žaisti. Jei šeimininkas yra viršininkas, šuo, nuolatos jausdamas grėsmę, negalės susikaupti ir pakankamai atsipalaiduoti dirbdamas.
Lyderis yra reikalingas individui, juo pasitikima, juo sekama noriai. Lyderio pranašumas yra akivaizdus ir naudingas komandai, tačiau jis neužgožia, bet, atvirkščiai – skatina kitų komandos narių pranašumą bei veiklą atskirose srityse. Vilkai ir laukiniai šunys gyvena gaujomis, kurioms vadovauja lyderis – individas, galintis mobilizuoti, suvienyti ir sutelkti bendrai veiklai (pavyzdžiui, medžioklei) visus gaujos narius. Gaujos vedlys dažniausiai yra ir fiziškai stipriausias gyvūnas, tačiau nebūtinai. Svarbesnis yra psichologinis tvirtumas bei sugebėjimas įrodyti, kad jo vadovavimas atneš sėkmę (pavyzdžiui, laimikį) visai gaujai.
Jei auginate šuniuką nuo mažens, maždaug iki metų jūs esate jam tarsi motina. Jūs jį maitinate, su juo žaidžiate, jis jaučiasi labai priklausomas nuo jūsų. Šuniukas noriai tyrinėja aplinką, žaidžia ir traso, jums esant šalia. Leiskite jam iki valiai apsiuostinėti ir tik tada pradėkite bendrus žaidimus – žaidimą su kamuoliuku, gaudynes ir t.t. Galima mokyti ir paprastų paklusnumo komandų – „sėdėt‘, „gulėt“, „greta“. Naudokite maistą ar žaidimą paskatinimui ir dirbkite tik tiek, kiek šuniukas gali išlaikyti dėmesį ir smagų nusiteikimą. 2 – 4 mėnesių šuniukui paprastai gana poros ar trejeto pakartojimų, po kurių turi sekti atsipalaidavimas – žaidimas ar naujos teritorijos tyrinėjimas. Atminkite, jog tai vaikas – bet koks perlenkimas gali ilgam atbaidyti jį nuo kokios nors veiklos.
Tuo metu, kai jūs su savo augintiniu užsiimate bendrą veikla, žiūrėkite, kad visas jo dėmesys būtų sutelktas į jus. Baikite žaidimą ar dresūros pamokėlę tada, kai šuo dar norėtų tęsti – žiūri tiesiai jums į akis ir laukia, kas bus toliau.
Taip jūsų ryšys stiprės kasdien. Geriausias būdas baigti – pagirti šuniuką balsu ir eiti į naują vietą, kur jis vėl gaus galimybę savarankiškai tyrinėti aplinką. Tuo metu jam nereikia trukdyti, tiesiog būkite šalia, nes jūs – jo saugumo garantas. Kartais galima pasielgti kiek kitaip. Kai šuniukas kažką labai intensyviai uostinėja (pavyzdžiui, kito šuns paliktas žymes), tyliai nueiti šalin, bet ne pertoliausiai. Šuniukas pagaliau pastebės, kad dingo jo „motina“, pasijus nesaugiai ir puls jūsų ieškoti. Jam pribėgus, turite jį pagirti ir vėl grįžti ten, kur norėjo būti šuniukas. Taip jūs išmokysite šuniuką būti atidžiam – net kuo nors susidomėjus „viena akimi“ sekti šeimininką. Pasitaiko itin savarankiškų jauniklių, kurie nuo mažens labai drąsūs ir mažai paiso šeimininko. Su tokiais šį pratimą reikėtų daryti dažniau. Kiti gi, atvirkščiai, nuolatos siekia šeimininko dėmesio, tik ir žiūri jam į akis. Jei turite tokį šuniuką – ugdykite jo savarankiškumą, apdovanodami savo dėmesiu tik po savarankiškai atliktos užduoties, pavyzdžiui, po to, kai jis pats susirado kamuoliuką ar maistą. Atminkite – jūs turite išugdyti paklusnų, bet savimi pasitikintį ir gebantį savarankiškai veikti medžioklinį šunį arba tiesiog pilnavertį šeimos draugą ir pasivaikščiojimų kompanjoną.
Yra keletas paklusnumo komandų, kurias šuo turi vykdyti beveik besąlygiškai. Viena jų – tai komanda „pas mane“. Jaunam šuniukui tai turi būti viena maloniausių komandų. Kiekvieną kartą, jam atbėgus po jūsų kvietimo, paskatinkite šuniuką maistu, paglostymu ar žaidimu. Jokiu būdu neuždarykite jo iš karto į voljerą ar kaip kitaip „nenuskriauskite“. Traukitės nuo šuniuko, jį kviesdami. Niekada negaudykite, nečiupkite pribėgusio šuniuko už sprando – tai labai nemalomu, tai gąsdina ir atbaido gyvūną. Vyresni vilkų gaujos nariai griebia už sprando ir pakrato įkyriai lendančius mažylius, šitaip juos atstumdami nuo savęs. Žmogus dažnai instinktyviai nori pačiupti, pagauti pribėgusį ar pro šalį lekiantį gyvūną. Nugalėkite savo instinktą ir to nedarykite. Šuniukas turi išmokti pasitikėti ir nebijoti žmogaus rankų. Jos glosto, kaso paausius, jos duoda maisto gabaliuką, jose kartais būna net kamuoliukas! Vėliau, sudėtingesnėje situacijoje rankos bus paskatinimas eiti pirmyn, uostyti dar intensyviau, prisilietimas ramins per daug įsiaudrinus, jis kartais bus reikalingas jums abiems, kad pajustumėt bendrumą ir sąjungą.
Kol jūs atstojate šuniukui motiną (maždaug iki 8 - 12 mėnesių, iki lytinės brandos), kooperavimo problemų nėra arba (dažniau) jų tiesiog nepastebima. Šuniuką galima pagauti, jei jis neatbėga, galima jį pakelti ir nunešti ten, kur reikia, be to, jo noras būti šalia šeimininko ar netoli namų pagrįstas dar ir natūraliu vaiko atsargumu ir poreikiu suaugusiųjų globos. Tačiau augant, bręstant, pasitikėjimas savimi didėja, smalsumas taip pat, šuo fiziškai sustiprėja. Turėdamas keturias kojas jis visada panorėjęs pabėgs nuo mūsų, dvikojų. Šiuo laikotarpiu keičiasi pozicijos – jūs iš motinos turite tapti lyderiu – gaujos vadu. Jei nuo mažens teisingai auklėjote šuniuką – problemų bus nedaug. Gali tekti vieną kitą kartą timptelėti pavadį ar griežčiau pasodinti nepaklususį komandai šunį. Tačiau jei šuo yra nukentėjęs nuo neteisingo naudojimosi rankomis ir išmokęs išsisukti arba neprieina arčiau šeimininko nei ištiestos rankos atstumas – dabar jums jo jau nepavyks pačiupti – vistiek turėsite grįžti į pradžią ir išmokyti šunį pasitikėjimo. Tik bus daug sunkiau.
Jei leidote šuniukui šokti ant jūsų ir remtis letenomis, dabar reikės atpratinti, nes tai jau didelis gyvūnas. Tik atpratinti bus sunkiau, negu neleisti priprasti. Kartais paauglys, dažniausiai patinas, pabando urgzti ant šeimininko ar net jam kąsti. Paprastai taip atsitinka tada, kai šeimininkas reikalauja paklusnumo, o šuo mato netoliese įdomesnės veiklos – pavyzdžiui, kitų šunų. Jei esate tikri, kad jūsų reikalavimas teisingas – kartą ir visiems laikams parodykite, kad taip elgtis negalima. Dažniausiai užtenka timptelėjimo pavadžiu ar stipraus sugriebimo už sprando. Tuoj pat liaukitės veikęs, kai tik šuo nustoja negerai elgęsis. Kai šuo nusiramino, pažiūrėjo jums į akis (ženklas, kad gyvūnas pasirengęs jūsų klausyti), leiskite jam daryti tai, ko jis norėjo (pvz. žaisti su šunimis ar paimti mėgiamą žaislą). Nesupykite ant šuns. Jei baudžiate – tai darykite be emocijų, aiškiai suvokdami ką ir kodėl darote. Jūs lyderis, kuris todėl tokiu gali vadintis, kad yra teisingas, aiškiai suvokiantis tikslą ir viską, net ir tai, kas šuniui gali pasirodyti nemalonu, darantis abiejų labui.
Jei nesate tikri, kad jaunas šuo jūsų paklausys, ir neturite pasiruošę poveikio priemonių tam atvejui (pavyzdžiui, pavadžio), geriau nekvieskite jo pas save. Jei šuo pajus, kad gali „negirdėti“ jūsų, tai ir kitą kartą „negirdės“. Jei tokių situacijų, kai šuo nepaklūsta ar gali nepaklusti daugėja – reiškia, prastėja jūsų, kaip lyderio, pozicijos. Visų pirma, norėdami jas sutvirtinti, būkite teisingas ir neduokite gyvūno prigimčiai prieštaraujančių įsakymų. Pavyzdžiui, jei šuo patenka į jam nepažįstamą aplinką, jis turi suvokti, kur esąs. Dauguma žinduolių, taip pat ir šunys, tą daro uostydami. Instruktorius Birger Larsson šuns elgseną pasivaikščiojimo metu pažįstamoje ar svetimoje aplinkoje, pavadino „laikraščio skaitymu“. Jei pasitaiko įdomus straipsnis, niekas nenorėtų būti sutrukdytas, kol nebaigė skaityti. Leiskite jam. Netrukdykite. Jei iš karto reikalausite dėmesio sau ir paklusnumo komandų vykdymo, šuo arba nepaklausys, arba, panaudojus prievartą, paklus, bet jaus įtampą, netikrumą, o ilgainiui gali tapti neurotiškas arba labai nesavarankiškas. Šuo, negalėdamas paklusti prigimčiai ar pasipriešinti jums, praras savigarbą, o jūs – jo pagarbą.
Jei šuo pakankamai susipažinęs su aplinka, jūs turite pavadžio galą, galite jį pašaukti, o jam nepaklusus, po sekundės nuo komandos – timptelėti pavadį. Vos tik šuo pakels galvą ir pažvelgs į jus – girkite jį ir traukitės tolyn. Garantuotai šuo pajudės link jūsų. Būtinai po to pažaiskite su šuniu ar duokite jam maisto gabaliuką. Kitą kartą ieškokite panašios situacijos, bet jau nenaudokite pavadžio, o padarykite taip, kaip aprašyta viršuje – tyliai pasitraukite, kai šuns dėmesys bus toli nuo jūsų.
Šitaip kaitaliodami ir situacijai pritaikydami savo elgesį, jūs pamažu pajusite, kad galite pasitikėti šuniu – jis užsiėmęs, bet jus „jaučia“ ir yra pasirengęs sekti paskui jus bet kuriuo momentu. Jei dar neturite šio jausmo – lyderio jausmo, bet kokios pratybos, kurių metu norėsite šunį kažko išmokyti – pasmerktos nesėkmei.
Šuo, gyvenantis žmonių visuomenėje, turi būti paklusnus. Tačiau neskubėkite paklusnumo tapatinti su konkrečių paklusnumo komandų vykdymu ar sportinių sistemų mokėjimu. Jei jūs esate gaujos žmogus-šuo lyderis, reiškia, kad šuo pasiruošęs bet kuriuo momentu jumis sekti, jo dėmesys visada daugiau mažiau sutelktas į jus, jis pasiruošęs mokytis. Toks šuo gali nemokėti nė vienos paklusnumo komandos, bet jis yra valdomas – paklusnus. Jei taip yra, jūs galite jį išmokyti bet kokių komandų ir pagal kokią tik norite sistemą. Egzistuoja nemažai sportinių paklusnumo komandų patikrinimo sistemų – IPO, KNPV, OKD ir kt. Kai kurios iš jų naudojamos ir tarnybiniams šunims tikrinti. Internete galima rasti informacijos ir apie jas ir apie paklusnumo komandų mokymo metodikas. Jų yra daug ir įvairių. Patarčiau rinktis tą, kuri yra švelnesnė, humaniškesnė, pagrįsta šuns elgsenos žinojimu. Jūsų paklusnumo pamokos turi būti įdomios ir smagios abiems. Po gerai atlikto veiksmo, paskatinkite šunį taip, kaip jis to nori, neprisiriškite prie metodikos ar rekomendacijų. Jei siūlysite šuniui ne tai, ko jis trokšta – tai jau nebebus paskatinimas. Jei šuo norės žaisliuko, o jūs jam siūlysite maistą – sulauksite nusivylimo.
Apie prievartos priemones. Jei teisingai elgėtės šu šunimi nuo mažens – prievartos priemonių nereikės. Tačiau pasitaiko labai stiprių, labai linkusių dominuoti ir atkaklių šunų. Tai pageidautinos savybės medžiokliniam šuniui, tačiau šeimininkas kartais turi griežtesniais būdais aiškintis su juo santykius. Atminkite – neigiamas skatinimas dažniausiai yra naudojamas, kai norima nutraukti kokią nors veiklą, bet juo negalime priversti gyvūno atlikti tai, ko jis nemoka. Yra keletas taisyklių, kurių reikia laikytis, naudojant neigiamą skatinimą:
1. Neigiamas skatinimas – tai ne bausmė. Jis turi būti tuoj po nepageidautino veiksmo arba jo metu. Jei šuo nepakluso šeimininko kvietimui, pavadėlio timptelėjimas turi sekti per 1 sekundę po komandos, jei vėliau, šuo nebesusies nemalonaus poveikio su šeimininko reikalavimu.
2. Neigiamas skatinimas turi tuoj pat liautis, vos tik nepageidautinas veiksmas nutrauktas. Šuo turi turėti galimybę pasitaisyti.
3. Neigiamo skatinimo dydis turi būti proporcingas veiksmo „blogumui“. Jei mes kratysime šunį elektriniu antkakliu vien tik už tai, kad jis pažvelgė į katiną – tai jau bus tikras žiaurumas, o ne mokymas. Poveikio priemonės pasirinkimas labai priklauso nuo šuns. Už tą patį nepageidautiną veiksmą vienam šuniui reikia smarkaus timptelėjimo grandinėle, o kitam pakanka, jei šeimininkas griežtai pažvelgia į jį. Jauskite savo šunį.
4. Šuo – ne mažas vaikas. Įkalbinėjimai jo nepaveiks. Geriau vieną kartą stipriai ir aiškiai nurodyti ribas, negu nuolat „niuksėti“ į pašonę. Dažnai tenka matyti šunis, kuriuos šeimininkai veda su pavadžiu šalia kairės kojos ir nuolatos timpčioja. Šuo eina, nukabinęs nosį, abejinga veido išraiška ir tarsi nereaguoja į tuos timpčiojimus. Toks nuolatinis smulkus baksnojimas atbukina, šuo pripranta ir visai nebereaguoja. Tai tarsi kokio bambeklio niurzgėjimas. Mes išmokstame negirdėti, kas sakoma, bet, žinoma, nuotaika šalia tokio žmogaus būna nekokia. Jei norite ką nors šuniui parodyti, darykite tai aiškiai – nebambėkite.
Turite suprasti, kad griežtos priemonės gali tik priversti nutraukti veiksmą ar padėti pakoreguoti elgseną, bet jos neprives šuns bendradarbiauti su jumis.
Siūlome keletą pratimų, padedančių stiprinti kinologo ir šuns ryšį, norą bendradarbiauti.
1. Prieš paduodami šuniui geidžiamą maisto kąsnelį, išlaukite, kol jis pažvelgs jums į akis. Neduokite tol, kol jis žiūri į ranką. Šuo turi suprasti, kad maistas priklauso nuo jūsų valios, jį duodate jūs, o ne jūsų ranka. Tai galite kartoti kiekvieno šėrimo metu. Kai šuo gerai žino kokią nors komandą ir labai nori ją atlikti (pavyzdžiui, atnešti numestą žaislą), leiskite jam tai padaryti tik po to, kai šuo pažvelgs jums į akis. Jūs būsite mylimas ir gerbiamas dar labiau, nes leidote veikti.
2. Išeikite su šuniu pasivaikščioti į mišką. Paleidę jį laisvai lakstyti, atidžiai stebėkite. Jei jaučiate, kad šuo nelabai jūsų paiso (toli bėga, nežvilgčioja į jus arba juda jam įprasta kryptimi, jus palikdamas), tyliai pasitraukite 10 – 20 metrų į šoną ir pasislėpkite, atsitūpkite po krūmu ar prie medžio. Anksčiau ar vėliau šuo pasijus esąs vienas ir ims ieškoti šeimininko. Tai gali užtrukti ilgokai, šuo gali imti chaotiškai lakstyti po mišką. Kentėkite ir stebėkite jį. Kai jus suras – paglostykite, pažaiskite. Pamatysite, kaip šuo pasidarys atidesnis, nebesitrauks nuo jūsų tokiu atstumu, kad nebegalėtų matyti. Negalima šio pratimo daryti arti namų ar voljero, ar kai netoliese vaikšto kiti žmonės – šuo gali grįžti namo arba glaustis prie žmonių, užuot ieškojęs šeimininko.
3. Šunį paleidę laisvai lakstyti, eikite jums abiems įprastu takeliu. Tegul šuo eina priekyje. Priėjęs kryžkelę, jūsų šuo greičiausiai pasuks tuo keliuku, kuriuo jūs dažniausiai eidavote. Jūs jo nekvieskite, o patys pasukite kitu keliu. Kai šuo apsižiūrėjęs atbėgs pas jus (jis suras šeimininką greičiausiai pėdsaku), grįžkite į kryžkelę ir eikite ten, kur norėjo eiti šuo.
4. Veskitės šunį į jam nepažįstamas vietas ir leiskite jam jas tyrinėti. Padrąsinkite, jei reikia. Pakartokite keletą nesudėtingų paklusnumo komandų, po to pažaiskite su mėgiamu daiktu ar gaudynių.
Mokykite šunį pasitikėti jūsų rodomais gestais ranka. To gali prireikti medžioklėje ar pasivaikščiojimo mieste metu. Kai šuo moka atnešti vieną daiktą (tai gali būti kamuoliukas ar pelė) ir žino komandas „sėdėt“ arba „gulėt“, galite daryti pratimą, kurį naudoja medžiotojai, mokydami paukštšunius. Numeskite šuniui matant iš karto 2 daiktus į priešingas puses. Davę komandą ir parodę ženklą ranka ta kryptimi, šunį siųskite atnešti vieno iš jų (pirmose pratybose tai turėtų būti daiktas, į kurį paskutiniu momentu šuo žiūrėjo). Po to rodykite gestą į tą pusę, kur yra antrasis daiktas ir siųskite šunį atnešti. Daiktai turi būti gana dideli ir numesti ne per daug toli, kad šuo juos matytų ir lengvai rastų. Galima šį pratimą tobulinti iki tiek, kad šuo pasodinamas vidury aikštelės, prieš jį, už jo ir iš abiejų šonų išdėliojami 4 daiktai (žaislai). Pagal šeimininko gestą šuo atneša paeiliui visus daiktus po vieną. Šis pratimas ne tik gražus pažiūrėti, bet jis labai tobulina kinologo ir šuns „susikalbėjimą“. Žvėries ar paukščio paieškos metu gestais bus galima nurodyti kryptį ir atstumą, kur šuo turi dirbti. Šis pratimas ugdo šuns pasitikėjimą šeimininko komandomis. Šuo ima mąstyti maždaug taip: „jei mano vadas rodo ta kryptimi – vadinasi, ten kažką rasiu. Tad skubu ieškoti!”
Šuo yra partneris, bet ne vergas. Tačiau partneris, anot Birger Larsson, turi suprasti, kad sprendimus priima žmogus. Vergas viską darys tik jei nematys kitos išeities, o partneris – savo noru. Be to, partneris turi teisę klausti, prašyti pagalbos, jis gali daryti klaidų, o jūs turite jam padėti jas ištaisyti.
Giedrė. http://www.daumilai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=60:sunys&catid=55:straipsniaidesnej